Pro savo langą

Matau žmones

Išeinančius ir ateinančius

Į mano kasdeinybę

 Viskas man primena ligoninę, tą etapą savo gyvenime kurį norėčiau pamiršti, bet negaliu... keturiolika  metų ir šešiolika kartų, tokia mano istorija kurią sunku paneigti, ir ji tupi giliai manyje...

Tas mano laukinis gyvenimo periodas kuriame buvo visko, aš jo nesigailiu, tiesiog, tada man patiko sirgti ir būti nevaldomu...

 

Pro savo mintis

Matau liūdesį

Matau kadienybę

Pro debesis

Už stiklo

 Tas buvimas „gegutės lizde   man atnešdavo palengvėjimą ir blaškymasis tarp ligos ir sveiko manęs. Kartais ateidavo palengvėjimas, supratimas ir liūdesys. Liūdesys kad viskas bus taip, ir nieko negalėsi pakeisti...

Kad viskas  bus tik popieriuje...

 

Matau savo beprotystę

Už stiklo pro rūką

Matau savo likimą

Nuo debesies nukarusiom kojom

Aš – Klajūnas, visą laiką toks buvau... Jaučiu kad mano pamatyta beprotybė, dalelė manęs kuri tarsi bomba tiksi manyje...

Dabar, praėjus šiek tiek laiko ateina kitas supratimas, ir tai kas man buvo įdomu ir sava dabar atrodo po truputėlį dingsta iš mano horizonto.

Kur mano liga, ir mano realybė....

Ar mano liga yra mano realybė?