Aš po truputį prarandu tikslą, nes dabar mano noras atrodo dar toliau negu kada nors buvo. Aš pavargau įrodinėti kad esu (galiu) būti normalus žmogus.
Nebenoriu kalbėti apie savo problemas, nors man atsakymų reikia čia ir dabar, ir niekas nenori ar negali jų man suteikti.
Jaučiu kad mane žlugdo toks gyvenimas, ir dorotis su tuo turiu pats. Bet ką man daryti kai yra taip kaip yra.
Aš nematau tikslo sveikti, kai man atrodo kad jiems apsimoka mane čia laikyti ir neišleisti, nors jeigu jie atsakytų kada tai įvyks, tai man padėtų judėti į priekį su savo tolimesniais planais.
Mano sveikata ant ribos, man bet kada gali užeiti, ir aš nerandu noro dorotis su savo liga.
Paparščiausias atsakymas man suteiktų sparnus, bet jaučiu, kad viskas ne taip jau bus paprasta.